Asmeninis archyvasAudito vaidmuo vis dar apipintas mitais. Retas žino, kad auditas yra sistema, jungianti įvairių lygmenų bei rūšių auditus. Tai yra privataus kapitalo įmonių auditai ir viešojo sektoriaus subjektų auditai, išorės ir vidaus auditai, finansiniai, atitikties bei veiklos auditai. Visa audito sistema Lietuvoje yra reglamentuojama teisės aktais, auditai atliekami vadovaujantis atitinkamais standartais.
Šį kartą norime pakalbėti apie privataus kapitalo ir viešojo sektoriaus finansinių auditų skirtumus, panašumus, kuriamą vertę. Pirmasis panašumas – audito darbas vis dar suvokiamas kaip kaltųjų paieška, bausmė ar sankcija. Svarbu žinoti, kad auditoriai pateikia vertinimą ir neturi galios sankcijoms. Antrasis panašumas, yra reikalaujama aukšta auditorių kompetencija audito srityje ir keliami aukšti etikos reikalavimai. Trečiasis panašumas yra auditorių nepriklausomumo užtikrinimas.
Kalbant apie skirtumus, teks kalbėti daug ilgiau. Visų pirma, privataus ir viešojo sektoriaus auditai dažnai suvokiami tik kaip finansinių ataskaitų tikrinimas siekiant nustatyti ar pateikiama finansinė informacija yra teisinga ir tikra. Taip, tikrai, tai būdinga privačiam sektoriui. Tačiau, viešojo sektoriaus audito vaidmuo yra kur kas platesnis ir prasmingesnis, tai veiksnys, prisidedantis prie piliečių gyvenimo gerinimo ir kuriantis viešąją vertę. Tęsiant belieka paminėti, kad privataus sektoriaus auditorių darbas yra siauresnė funkcija. Pereinant prie viešojo sektoriaus audito, jo funkcija apima visuomenės pasitikėjimo valstybe stiprinimą. Tai įgyvendinama pateikiant viešųjų išteklių panaudojimo vertinimą. Vertinimai pateikiami viešai ir yra prieinami visiems, kas nori sužinoti apie viešųjų išteklių panaudojimo rezultatus ir sąlygas. Taigi, nepriklausomas auditas leidžia piliečiams išlaikyti savo išrinktus atstovus (parlamentarus, politikus, aukščiausiojo lygio vadovus ir pan.) atskaitingus, užtikrinant, kad valdžia ir ištekliai būtų valdomi tinkamai.
Svarbiausią vaidmenį čia atlieka LR Valstybės kontrolės – Aukščiausiosios audito institucijos (AAI), auditoriai. Valstybiniai auditoriai, kaip ir privataus sektoriaus auditoriai, vadovaujasi tais pačiais auditorių darbą reglamentuojančiais standartais, tačiau lūkesčiai valstybiniam auditoriui yra ženkliai didesni. Valstybinis auditorius pirmiausiai turi išmanyti viešųjų finansų specifiką – valstybės biudžetų sudarymą, jų pajamų šaltinius, išlaidų paskirtį, biudžetų tarpusavio ryšius ir didžiulį teisės aktų, reglamentuojančių viešųjų finansų tvarkymą, paketą.
Atlikdami finansinius auditus auditoriai susitelkia į kuriamą vertę, galimą poveikį, bei problemos aktualumą. Pavyzdžiui, tokioje iš pirmo žvilgsnio paprastoje srityje, kaip darbo apmokėjimas, valstybinis auditorius patikrina ne tik, ar teisingai paskaičiuotos darbo užmokesčio sąnaudos, bet vertina ir įstaigos darbo apmokėjimo sistemos atitiktį bendriems viešojo sektoriaus reikalavimams, darbo užmokesčio nustatymo darbuotojams pagrįstumą, pritaikytus darbo apmokėjimo rėžius, skirto skatinimo pagrįstumą.
Vertindami finansinį turtą, auditoriai tikrina ne tik jo pripažinimą apskaitoje, bet ir šio turto valdymą – ar tinkamai paskirstytos investicinius sprendimus priimančių asmenų atsakomybės, ar laikomasi nustatytos turto investavimo strategijos (pavyzdžiui, investavimo proporcijų, rizikos valdymo). Svarbi valstybei sritis – mokesčių ir socialinių įmokų surinkimas – čia valstybinio auditoriaus darbas išsiplečia ir į administratorių veiksmų vertinimą – ar jie vykdo tvarkose nustatytus veiksmus, kai pvz. skolininkai nesilaiko mokėjimo sąlygų. Be kita ko analizuojama, ar tos tvarkos yra pakankamos efektyviam administravimui ir pagrįstos gerąja praktika.
Atliekant valstybinius finansinius auditus, neišvengiama audito procedūra – viešųjų ir privačių interesų deklaravimo ir interesų konfliktų valdymo audituojamoje procesų vertinimas.
AAI privalo reaguoti į nuolat besikeičiančią aplinką, kylančius pavojus ir svarbiausias visuomenei aktualias problemas. Tai reiškia, kad auditoriai tampa patikimu nepriklausomų įžvalgų šaltiniu, padedančiu remti naudingus pokyčius viešajame sektoriuje.
Valstybės auditoriai, atlikę auditus, teikia rekomendacijas finansinės apskaitos ir veiklos tobulinimui bei problemų sprendimui. Valstybinio audito rekomendacijos nėra tik formalūs pastebėjimai – tai siūlymai, skirti didinti naudą visuomenei ir spręsti sistemines problemas.
Audito rezultatų pagrindu yra gimusi ne viena rekomendacija, lėmusi apskaitos ir atskaitomybės pokyčius – nauja valstybės socialinių fondų atskaitomybės struktūra, pakeistas valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių fondo gautinų sumų ir įsipareigojimų pripažinimas, pasiektas valstybės neapibrėžtojo turto ir įsipareigojimų, taip pat atidėjinių nustatymo aiškumas.
Valstybės kontrolės iniciatyva pakeisti pagrindinių metinių valstybės ataskaitų rinkinių pateikimo Seimui terminai – iš rudens į pavasarį, kai vyksta atsiskaitymas už metinius veiklos rezultatus ir pradedamas naujo laikotarpio biudžetų formavimo procesas. Taip įgyvendintas Valstybės kontrolės principingas siekis susieti finansinius duomenis su pasiektais rezultatais, parodant realią pažangą valstybės veiklos srityse prieš formuojant ateinančių laikotarpių biudžetus.
Dar yra svarbių sričių, kuriose neįgyvendintos Valstybės kontrolės rekomendacijos – laukiama valstybinių miškų, žemės, mineralinių išteklių, socialinių išmokų kokybiškos apskaitos.
Galiausiai, audito institucijos kuria viešąją vertę rodydamos pavyzdį. Jos pačios privalo laikytis aukščiausių etikos, skaidrumo ir atskaitingumo standartų. Tik būdamos kompetentingos, nepriklausomos ir objektyviai vertindamos, šios institucijos išlaiko autoritetą, būtiną teigiamam poveikiui visuomenės gerovei.
Nepriklausomumas yra esminė sąlyga, leidžianti audito institucijoms teikti objektyvias įžvalgas ir užtikrinti, kad vertinimai būtų grindžiami tik faktais bei profesionalia analize, o ne išorine įtaka. Nepriklausomumas garantuoja, kad auditoriai ir audito institucijos neturi siekti nurodymų ir jų nepriimti iš jokios institucijos ar asmens. Teisės aktai įpareigoja kitus subjektus gerbti šį nepriklausomumą ir nedaryti jokios įtakos planuojant auditus, juos atliekant ar pateikiant rezultatus. Tai leidžia auditoriams suformuluoti nešališkas išvadas, nebijant politinio ar administracinio spaudimo.
Objektyvumą stiprina auditorių teisė savarankiškai pasirinkti darbo procedūras, metodus ir auditų apimtį. AAI turi turėti laisvę priimti sprendimus dėl ataskaitų turinio ir jų pateikimo, prieigos prie informacijos, užtikrinant neribotas teises gauti visus dokumentus, būtinus pareigoms vykdyti bei finansinio ir valdymo savarankiškumo, kuris apsaugo nuo galimybės daryti įtaką institucijai per biudžeto mažinimą, politinius sprendimus ar kitus administracinius svertus.
Nors valstybės auditoriai neturi įgaliojimų sankcijoms, jie turi prievolę informuoti apie audito rezultatus teisėsaugos ir kontrolės institucijas. Valstybės kontrolė, nustačiusi nusikalstamos veiklos požymių, informuoja teisėsaugos institucijas.
Dar vienas skirtumas tarp privataus ir viešojo auditų yra duomenų įvairovės ir kiekio skirtumas. Privačiame sektoriuje įprastai svarbiausi yra apskaitos duomenys. Tuo tarpu viešajame sektoriuje duomenys apima itin platų spektrą. Viešojo sektoriaus auditoriai susiduria su didžiuliais duomenų kiekiais. Galima įsivaizduoti kiek įvairiausių finansinių ir nefinansinių duomenų yra valstybėje. Gausių duomenų analizės rezultatas turi būti paprasta ir aiški informacija, pateikta visiems suinteresuotiesiems subjektams suprantama kalba. AAI, komunikuodamos sudėtingus duomenų analizės rezultatus, privalo pateikti objektyvią informaciją paprastai ir aiškiai, vartodamos kalbą, kurią suprastų visi suinteresuotieji ir besidomintys.
Dr. Asta Šalienė yra Apskaitos ir audito programos dėstytoja VU EVAF
Danguolė Krištopavičienė yra Valstybės kontrolės Finansinio audito 1-ojo departamento vadovė
Giedrė Stalauskienė yra Valstybės kontrolės Finansinio audito 2-ojo departamento vadovė
